Tuesday, January 27, 2015

Apie erdvę




















Kaip džiaugiuosi, kad nepagailėjau 50 eurų, už papildomą draudimą. Nors pradžioje įtariai žiūrėjau į jį siūlančią tamsiaplaukę nuomos punkto darbuotoją Mariją, ji taip greit kalbėjo, paaiškino, kad mano draudimas, kurį pirkau per online tiekėją neapima dugno, priekinio stiklo ir salono apsaugos. Daug negalvojęs sutikau.

Kaip tuo apsidžiaugiau pamatęs jų parkingus, mes tikrai nevertiname ką turime. Čia greitai išmoktų vairuoti bachūrai su BMW ir vištos bei vištai, parkuojantys per dvi vietas. Pats savo akim mačiau kaip krovininis mikroautobusas ramia sąžine traiško audi a6 galinį kampą ir farą, ir išsisukęs išvažiuoja. Absoliučiai visos mašinos aplamdytos. Apžiūrėjau savo mašiną, ji prariedėjusi tik 11000 km, o jau iš visų pusių turėjusi kontaktą.

Parkavimo vietos plotis baigiasi ties automobilio veidrodėliais. O automobilis SEAT ibiza! Ir taip visur, nuo požeminio parkingo iki parkingo prie supermarketo, keista, nors Ispanija didelė, parkingai labai ankšti, neskaitant išimčių prie didelių komercinių prekybos miestelių, aš buvau tik viename, kurio aikštelė bent kažkiek panaši į mūsiškę.

Bus matyt ką išgirsiu gražindamas automobilį :)
A luego!

Monday, January 26, 2015

Vidinė kova

Viduje kovoja dvi jėgos. Viena sako, negalima išmesti maisto, kita sako, tas maistas nusės tau ant talijos. Taip ir gyvenu.

Sunday, January 25, 2015

Malaga sausio mėnuo


Taip jau susiklostė likimas, kad pavyko apsilankyti Malagoje 2015 sausio mėn, praėjo viso labo savaitė, tačiau jausmas tarsi laikas sustojęs. Eina labai lėtai, o smegenys išmuštos iš įprastos rutinos veikia labai keistai, tai suima noras dirbti, kažką veikti, mokytis kalbos.

Teisingai kalba Michail Litvak, kam kažkur važiuoti jei visur tempiesi kartu save. Tai ir aš su savim atsivežiau visus tarakonus, visą nerimą ir durnas mintis. Per langą neapsakomas peizažas, oras ,grynas, saulė šviečia iki septintos valandos vakaro, o kamuoja pačios bėdos, kaip ir žiemiškoj ką daryti, kaip gyventi ir panašiai. Lydi įkyrus jausmas, kad turiu kažką padaryti, kad reikia daryti, kad eina laikas, o nedarau. Biškį ima tai nervuoti, nes panašu į užsiciklinimą. Ir tai trukdo džiaugtis šia akimirka, ir ne tik man, bet ir žmonėms šalia, tai vat todėl ir imu rašyti šį blogą, blogą sau ir kitiems.

Dabar, kai turiu nemažai laiko, skaitau knygą Robert Fulghum  Neįprastos mintys apie įprastus dalykus labai patiko jos lengvas ir linksmas stilius, apie svarbius dalykus,apie gyvenimą. Aš pats jau labai seniai ruošiausi rašyti, vis kažkoks vidinis balsas kapojo per sąžinę, sėsk daryk, reikia daryti reikia reikia reikia, bet niekas nevyko, kaip sako mano bičiulis Juozas, laikyti stabdžius nuolat nuspaudus kenkia technikai.

Apie Ispaniją, čia žiauriai gerai sausį, oras pasakiškai geras, panašu kaip Lietuvoje vidurvasarį, dieną deginamės savo ištaigingame balkone, o vakare vėsu ir reikia rengtis striukę. Kiek laipsnių nenutuokiu, neturim termometro, interneto tinklapiai teikia keistą informaciją, nuo keturiolikos iki septyniolikos laipsnių, tačiau sėdžiu su vienais šortais. Maudytis dar nemėginau, nors savaitę jau čia esam. Vanduo atrodo šiltas, rankų negelia. Daug gerų įspūdžių paliko kainos supermarketuose, man
labiausiai patiko MERCADONA 500 gr kumpelio 1.99 eur

 
pomidorai 0.5 eur, bananai apie 1 eur, kriaušės conference akcijos metu 0.7 eur, mandarinai apie 1 eur


maisto pasirinkimas kosminis, kalakutienos file iki 6 eur/kg,

 

2 kg jogurto 1.99 eur



kainos neįtikėtinos, bet ir produktai skanūs, ir paskaičius etiketę nieko baisaus neparašyta. Kas įdomiausia, kad jie skatina pirkti didelį kiekį tada kaina žymiai mažesnė, nuo 30 iki 50 proc. Berašydamas apie maistą praalkau, eisiu pusryčiauti.

P.S. Netas čia labai lėvas, tas žiauriai erzina..

Work life balance



Dabar tapo labai madinga kalbėti apie darbo, ir suprask gyvenimo balansą. Vien pavadinimas sufleruoja, kad darbas tai ne gyvenimas, kas eilinį dirbantyjį verčia jaustis amžinu vergu. Už šį posakį dar labiau nervuoja kvailos motyvacijos apie tai, jog dirbti reikia tik tai ką myli! Na bet wtf? Ar yra nuoširdžiai mylinčių kasdienę, besikartojančią veiklą? Ir ar ją galima pavadinti darbu? Ta pati veikla, ir jei negali jos pakeisti užknisa. kad ir kokia maloni ji būtų iš pradžių, na nebent esi kūrėjas - dailininkas, rašytojas, skulptorius ir panašiai. Bet kas tada vedžioja tavo ranką, pats, ar aukščiausiasis..

 Neinant labai giliai, viskas ką mes darome nuolat, tampa rutina. nebedžiugina ir malonus kraštovaizdis, nes jau tapo įprastas. Ir monotoniška veikla irgi įgrysta, nors ir prasminga ir atrodė, buvo įdomi. Kaip sakė Brian Tracy, Work is not fun, work is work, you'll have fun after work.

Tai gal nereikia be reikalo erzinti žmonių ir versti jų jaustis nevykėliais jei savo darbo jie nemėgsta. Jei labai nekestų to darbo tai nebedirbtų, o jei dirba reiškia mėgsta. Ir viskas kas vyksta turi geležinę logiką, jei neturėtų vykti tai nevyktų.

labai šaunus, ir tuo pačiu metu keistas filmas Sirver Linings,apie pozityvumo paieškas, kurios iš šalies atrodo kaip kliedesiai, gal tokie ir yra. Taip, reikia ieškoti to kas linksma kiekvienoje situacijoje, nes humoras padeda sunkiausiose gyvenimo situacijose, (Dievų miškas, Balys Sruoga) ir emociją pakeisti galima tik stipresne, pyktį juoku. Pamegink, ta labai šaunu. Pasijuokti geriausia iš savęs. O emocijos užkrečia. Ir pamatysi kaip lengva pakeisti įvykių eigą, ir barnį paversti juoku. Tai beveik psichologinis aikido, tik pozityvus.

Kaip ir visi įgūdžiai, šis įgyjamas nelengvai, o ir prarasti gerus įgūdžius lengva. Kažkodėl mums lengviau piktintis ir bartis nei būti linksmiems.

Tai, kad darbas neatsiejamas nuo gyvenimo, o darbu laikau visą prasmingą veiklą, gali pajausti jo netekęs. Tai yra saviraiškos priemonė, tai savęs įprasminimas. Juk kai susitinki su žmogumi, visuomet domiesi, kuo anas užsiima, tai savotiškas žmogaus vertinimo kriterijus. Mane labai žavi Mr. Money Mustache, vyrukas, kuris nutarė išeiti ankstyvon pensijon, viso labo 35erių tai pirma pasiskaitykit jo blogą, kaip tai yra įmanoma. O po to ką veikti išėjus. Dar yra veikėjas Tim Ferris, parašęs bestselerį The 4 hour workweek, tik nežinau kiek tai komercija, o kiek jo gyvenimo būdas, bet patarimų jie turi gerų. Būdami pensijoje jie vis viena aktyviai dirba, vis vien kovoja su savo įdomis, bet jums duoda galimybę tą stebėti. Mokytis iš jų klaidų ir pavydėti.