Tuesday, March 1, 2016

Back to Lietuva

Šį gražų vaizdą dar tik vakar regėjau. O šiandien pasitiko pilka ir šalta tėvynė. Liūdnai pikti veidai sveikino sugrįžusį savo brolį. Pilkos gatvės panašios į juodai baltą nuotrauką.

Šiandien kilo idėja fiksuoti dienas be saulės. Tarkime tai pirma diena be jos. Po truputį šypseną veide turėtų pakeisti grumpy cato išraiška. Didelė bėda, kad negeriu ir nevartoju narkotikų. Tikriausiai jie padeda tautiečiams neišeiti iš proto ir depresijos. Dažnai iš gyvenimo padeda išeit, na bet ne apie tai dabar.

Rodos dar visai ką tik mano veidą glostė šilta saulė ir automobilio termomentras rodė 27° C.

Ten būdamas pajaučiau kaip praplatėjo mano akiratis. Tiesiogine žodžio prasme, samoningumas išaugo, protas nuskaidrėjo. O grįžes pajaučiau kaip vėl buvau suspaustas kasdienybės ir realybės replių. Tu tą gali pajusti fiziškai.

Nors Malagoje matėm tv. Matėm debatus apie Brexit ir kitas kvailystes iš fb. Bet sugrįžus į Lietuvą patenki į kažkokį fantastikos pasaulį. STT sulaiko media magnatą, jau vieną kartą nuverstą prezidentą įtaria korupcija ir dar velnias žino kokios nesamonės per tv.

Dar mačiau Giboną. Jis irgi pakeitęs stilių, užsiaugino nevisai hipsterišką barzdą ir užsimaukšlino taksisto kepurę.

Tai tiek. iki

Kelionės po Malagos regioną

Sveiki, draugai. Buvau truputį užliūliuotas vietos gyvenimo ritmo. Kelias dienas visiškai nieko neveikia. Be saulės vonių ir kelionių. Net kelias dienas nebuvo laiko prisėsti prie darbų. Nepamiršau savo pagrindinės veiklos-logistikos. Paruošiau vieną projektėlį, bet dabar  ne apie tai.

Kelias dienas bastėmės po aplinkinius miestelius. Mes gyvename prie pat nuostabaus grožio vietovės pavadinimu Nerja. Nors jau pernai joje lankėmės,  bet net neįsivaizdavom jos dydžio ir grožio. Šiemet ji mums atsivėrė visomis spalvomis. Pernai apsiribojome vaikų žaidimo aištele (kuri, beje, yra puiki) ir siauromis gatvelėmis.

Šiemet apžiūrėjome žymiai daugiau, apėjome turistines vietas kaip Balcon de Europa. Miestas atgijęs, daug žmonių, saulės, jaukios kavinės siūlo skanų maistą. Vakare krantinės užima kvapą,  mums dar pasitaikė pilnatis, kurios apšviesta jūra raibuliavo tarsi iš Šachrazados pasakų.

Keliaujam su 3 metų dukrele, kuri be galo mėgsta važiuoti traukinuku. O čia kaip tik sukiojasi vienas toks, veža žmones į olas už miesto. Viena bėda. Jis baisiai trumpai dirba, paskutinis 16 val. Moms sunku suspėti. O vaikui tai skaudu, kai iš panosės išvažiuoja paskutinis, arba vairuotojas sako, kad keleivių nebeima. Arba traukinukas važiuoja į galinę stotelę ir negrįš. Pavyko sutart, kad paims žmoną vaiką ir močiutę, o aš važiuosiu su mašina iš paskos. Taip padavęs 10 eur seku paskui besirangantį traukinuką. Važiuojam siaurom gatvelėmis, sustojame stotelėje, išsukam į užmiesčio kelią ir mes prie Olų.

Šoferis nemelavo. Jos uždarytos. Labai gražė vietovė. Ant kalno įrengtos vaikščiojimo trasos, graži augmenija. Tik uždaryta. Belieka pasimėgauti kava ir spurgom vietiniame restorane.  Aptarnauja labai galantiškas garbaus amžiaus oficiantas. Iš tamsaus gymio ir manierų galiu spręsti kad Marokietis.

Iš kavinės lauko terasos atsiveria nuostabus vaizdas į pakrantę. Verta pamatyti.